[Straipsnis atnaujintas 2026-07-22 23.20 val.]
Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras DAGILĖLIS
Meno vadovas ir dirigentas REMIGIJUS ADOMAITIS
Koncertmeisterė VITALIJA BULZGIENĖ
Berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“, vadovaujamas meno vadovo ir dirigento Remigijaus Adomaičio, išvyksta į koncertinį turą už Atlanto!
Sekite mūsų kelionę ir būkite kartu!
Liepos 8 d. anksti ryte išvykome į Rygos oro uostą. Keliais lėktuvais perskridę Europą ir Atlanto vandenyną pasiekėme Kanadą. Po ilgos kelionės pailsėję ir gerai išsimiegoję, liepos 9 d. nuo pat ryto išėjome pažinti Toronto miesto. Mums pasisekė, kad su mumis yra Ramutė, kuriai kilo mintis CN Tower aplankyti dar prieš prasidedant vakare prognozuotam lietui. Bokšto darbuotojai maloniai sutiko pakeisti bilietų laiką, todėl pakilome į daugiau nei 550 metrų aukštį siekiantį statinį – aukščiausią laisvai stovintį bokštą Šiaurės Amerikoje, iš kurio atsiveria įspūdinga Toronto panorama. Šis bokštas garsėja ne tik savo aukščiu, bet ir stiklinėmis grindimis, leidžiančiomis pažvelgti į miestą iš daugiau nei 340 metrų aukščio.
DAUGIAU LIEPOS 9 D. NUOTRAUKŲ
Vaikai jaučiasi puikiai ir sėkmingai mėgaujasi pirmosiomis dienomis Kanadoje. Nors Torontas šiuo metu lepina tikrai vasariška šiluma, esame pasirūpinę vandeniu, stebime orų prognozes ir veiklas planuojame taip, kad visi jaustųsi komfortiškai.
Liepos 10-ąją numatėme aplankyti vieną žymiausių miesto objektų – Ripley akvariumą, tačiau pirmiausia mūsų laukia sotūs pusryčiai. Viešbučio darbuotojai mums rodo ypatingą dėmesį ir svetingumą – mat jau ne kartą jiems padovanojome trumpus „Dagilėlio“ pasirodymus. Jau šį savaitgalį dalyvausime pirmajame chorų festivalyje, todėl visus chorinės muzikos mylėtojus kviečiame prisijungti prie šios gražios muzikos šventės ir susitikti koncertuose kartu su „Dagilėliu“!
Liepos 10-oji buvo kupina įspūdžių ir naujų atradimų. Nuo pat ryto leidomės į dar vieną pažintį su Torontu ir pėsčiomis įveikėme daugiau nei tris kilometrus. Keliaudami miesto gatvėmis grožėjomės įspūdingais dangoraižiais, praėjome spalvingąjį Toronto kinų kvartalą (Chinatown), dar kartą žvilgtelėjome į vakar aplankytą CN Tower bokštą ir pasukome link vieno laukiamiausių šios dienos objektų – Ripley akvariumo.
Čia mūsų laukė tikra kelionė į povandeninį pasaulį. Drąsiausieji galėjo paliesti rajas, o visi kartu važiavome judančia platforma po milžinišku akvariumu, virš mūsų galvų plaukiojant rykliams, rajoms ir kitoms jūrų būtybėms. Akvariume gyvena daugiau kaip 20 tūkstančių vandens gyvūnų, atstovaujančių daugiau nei 450 rūšių iš įvairiausių pasaulio vandens telkinių.
Didelį įspūdį paliko ne tik spalvingos tropinės žuvys ar paslaptingi medūzų pasauliai, bet ir galimybė stebėti, kaip naras po vandeniu maitina akvariumo gyventojus. Smagu buvo matyti, kad vaikai ne tik fotografavo ir stebėjosi, bet ir skaitė informacinius stendus, domėjosi jūrų bei vandenynų gyvybe.
Po apsilankymo akvariume patraukėme prie Ontarijo ežero pakrantės. Čia pasigrožėjome miesto panorama, atsipūtėme po įspūdžių kupinos dienos ir įsiamžinome bendrai nuotraukai prie simbolinio užrašo #WeAreToronto.
Į viešbutį grįžome tik vakare, pavargę, bet kupini puikios nuotaikos ir naujų įspūdžių. Laiko poilsiui dar turėsime, nes rytoj mūsų laukia naujas nuotykis – anksti ryte išvykstame į Collingwood miestą, kur prasidės pirmasis festivalis, į kurį atvykome net iš Lietuvos.
DAUGIAU LIEPOS 10 D. NUOTRAUKŲ
Liepos 11 d. Nuo pat ryto pajudėjome link Collingwood miesto, kur mūsų laukė pirmasis labai rimtas išbandymas Kanadoje – solinis koncertas prestižiniame Collingwood muzikos festivalyje. Šį vakarą turėjome valandos trukmės koncertą First Presbyterian Church bažnyčioje, įsikūrusioje Maple gatvėje.
Kol bažnyčioje vyko pasiruošimo darbai, nusprendėme nepraleisti progos geriau pažinti vietovę ir išvykome į garsųjį Blue Mountain. Vaizdai čia tiesiog atima žadą – nuo kalno viršūnių atsiveria kvapą gniaužianti Georgian Bay įlankos panorama. Blue Mountain išsidėstęs ant Niagaros skardžio (Niagara Escarpment), kuris yra UNESCO pasaulio biosferos rezervatas, o ši vietovė laikoma viena gražiausių ir lankomiausių Ontarijo provincijoje.
Sugrįžę po ekskursijos dar spėjome susikaupti repeticijai, o netrukus atėjo ir ilgai laukta koncerto pradžia. Vos žengę į sceną buvome sutikti šiltais žiūrovų plojimais.
Pirmasis oficialus „Dagilėlio“ pasirodymas Kanadoje spinduliavo energija, muzikiniu jautrumu ir nuoširdumu.
Klausytojai su dideliu susidomėjimu klausėsi mūsų atliekamos muzikos, o po kiekvieno kūrinio bažnyčioje nuvilnydavo gausūs plojimai. Chorui fortepijonu meistriškai pritarė Vitalija Bulzgienė, o chorą į priekį vedė plačiais ir įkvepiančiais mostais dirigavęs maestro Remigijus Adomaitis.
Ypatingą reikšmę šiam koncertui suteikė ir pats festivalis. Collingwood muzikos festivalis kasmet suburia daugiau kaip 220 atlikėjų ir muzikantų iš įvairių šalių, o Pietų Georgian Bay regioną paverčia tarptautiniu muzikos centru. Festivalio programoje dera klasikinė muzika, choriniai kūriniai, pasaulio muzikos tradicijos, vietinių tautų kūryba ir bendruomenei skirti renginiai.
Mums didelė garbė būti šio festivalio dalimi ir pristatyti Lietuvos chorinę kultūrą Kanados publikai. O festivaliui mūsų dalyvavimas suteikia galimybę klausytojams išgirsti išskirtinį lietuviško chorinio dainavimo skambesį, kuriuo didžiuojamės jau ne vieną dešimtmetį. Pirmasis koncertas baigėsi, tačiau kartu jis tapo ir puikia pradžia naujiems susitikimams bei muzikiniams atradimams Kanadoje.
DAUGIAU LIEPOS 11 D. NUOTRAUKŲ – COLLINGWOOD MUZIKOS FESTIVALIS
Po koncerto pasukome link Kretingos, tačiau apie tai papasakosiu šiek tiek vėliau. Pakeliui nusprendėme užsukti į garsųjį Wasaga Beach paplūdimį. Pirmasis įspūdis buvo netikėtas – atrodė, lyg būtume atsidūrę Palangoje. Tas pats smėlis, panašios bangos, tokia pati viliojanti vandens spalva. Tik vietoje Baltijos jūros prieš mus plytėjo Hurono ežeras – vienas iš penkių didžiųjų Šiaurės Amerikos ežerų. Wasaga Beach garsėja kaip ilgiausias gėlavandenis paplūdimys pasaulyje, besidriekiantis net 14 kilometrų Georgian Bay pakrantėje.
Vos tik sustojome, „Dagilėliai“ puolė nusiauti batus ir, nė kiek nedvejodami, įbrido į vandenį. Vieni šokinėjo per nedideles bangas, kiti tiesiog mėgavosi gaiviu ežero vandeniu ir vasariška nuotaika. Pasikrovę gerų emocijų bei energijos tolimesnei kelionei, netrukus vėl sėdome į autobusą ir pajudėjome toliau.
Vakare pasiekėme Kretingos stovyklą Ontarijuje. Mūsų laukė nepaprastai šiltas sutikimas. Vos tik atvykus, mus pasitiko daugiau nei aštuoniasdešimt stovyklautojų. Skambant stovyklos himnui jautėmės lyg seni bičiuliai, grįžę į seniai pažįstamą vietą. Atsidėkodami už tokį nuoširdų priėmimą, surengėme nedidelį koncertą ir kartu pasidalijome lietuviška daina.
Kretingos stovykla – tai ypatinga vieta, kurioje jau daugelį metų puoselėjamos lietuviškos tradicijos ir stiprinamas lietuvių kilmės vaikų ryšys su savo šaknimis. Dvi savaites trunkančiose pamainose čia renkasi jaunimas iš įvairių Kanados vietų – dalis jų laisvai kalba lietuviškai, kiti lietuvių kalbą tik mokosi, tačiau visus jungia noras pažinti savo kilmę ir išsaugoti lietuvišką tapatybę.
Stovykloje daug dėmesio skiriama lietuvių kalbai, istorijai, tautodailei, tradicijoms ir papročiams. Viena iš stovyklos vadovių (Ula), gyvenanti Lietuvoje ir jau trečią kartą atvykstanti dirbti į šią stovyklą, pasakojo, kad vaikai čia sugrįžta metai po metų, nes randa ne tik draugų, bet ir stiprų ryšį su savo lietuviškomis šaknimis.
Stovykla turi net savo Kryžių kalnelį, kuriame atsispindi pagarba lietuviškoms tradicijoms. Kiekvieną dieną čia skamba Lietuvos ir Kanados himnai, vyksta įvairūs užsiėmimai, sporto žaidimai, kūrybinės dirbtuvės, maudynės ir daugybė kitų veiklų.
Stebint šiuos jaunus žmones buvo gera matyti, kad net už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos lietuviška gyslelė ir toliau perduodama iš kartos į kartą. Būtent tokios vietos primena, kad Lietuva gyvena ne tik jos teritorijoje, bet ir žmonių širdyse visame pasaulyje ❤️
DAUGIAU LIEPOS 11 D. NUOTRAUKŲ – KRETINGOS STOVYKLA, WASAGA BEACH
Liepos 12 d. „Dagilėlis“ aplankė vieną garsiausių pasaulio gamtos stebuklų – Niagaros krioklį.
Įspūdinga savo galia ir grožiu vieta kasmet pritraukia milijonus lankytojų iš viso pasaulio. Niagaros krioklys yra trijų krioklių sistema Kanados ir JAV pasienyje, o pagal vandens srautą laikomas galingiausiu kriokliu Šiaurės Amerikoje.
Stovėdami šalia šio gamtos stebuklo dar kartą pajutome, kokia didinga ir įkvepianti gali būti gamta. Džiaugiamės galėdami būti čia, pažinti Kanadą ir dalintis lietuviška chorine muzika su pasauliu.
Jau visai netrukus mūsų laukia dar vienas svarbus koncertas – pasirodymas Niagara Music Festival scenoje. Nekantraujame susitikti su klausytojais ir pristatyti Lietuvos chorinės muzikos tradicijas tarptautinei publikai!
DAUGIAU LIEPOS 12 D. NUOTRAUKŲ – Niagaros krioklys
Po apsilankymo prie Niagaros krioklio atvykome į Radiant Care Pleasant Manor Creek View bendruomenę Niagara-on-the-Lake miestelyje. Čia mūsų laukė pirmasis Niagara Music Festival koncertų ciklo pasirodymas.
Koncertas buvo skirtas šios bendruomenės gyventojams, todėl ypač džiaugėmės galėdami muzika pradžiuginti vyresnio amžiaus klausytojus. Jie su dideliu susidomėjimu klausėsi pasakojimo apie mūsų kelionę ir stebėjosi, kad jau ne vieną dieną keliaujame po Kanadą, o po festivalio mūsų dar lauks beveik dešimties dienų koncertinė programa Jungtinėse Amerikos Valstijose ir dar vienas tarptautinis chorų festivalis.
Vakare mūsų laukė pagrindinis festivalio koncertas istorinėje Šv. Morkaus (St. Mark’s) anglikonų bažnyčioje Niagara-on-the-Lake miestelyje. Šios parapijos istorija prasidėjo dar 1792 metais, o dabartinis bažnyčios pastatas stovi nuo 1805 metų, todėl koncertuoti tokioje vietoje buvo ypatinga garbė.
Prieš koncertą žiūrovus pasveikino pats Niagara Muzikos festivalio direktorius. Jis šiltai pristatė „Dagilėlį“, papasakojo apie choro pasiekimus, tarptautinius apdovanojimus, ilgametę meninę veiklą ir pakvietė publiką pasiruošti išgirsti tai, ką pavadino tikru muzikiniu stebuklu iš Lietuvos.
Koncerte chorui dirigavo meno vadovas Remigijus Adomaitis, o prie fortepijono sėdo koncertmeisterė Vitalija Bulzgienė, jautriai ir profesionaliai lydėjusi chorą viso pasirodymo metu. Publiką žavėjo ir mūsų choristų muzikalumas – kai kuriuose kūriniuose įvairiais instrumentais grojo Domas, Jokūbas, Aistis, Paulius ir Augustas, atlikimams suteikdami ypatingų spalvų. Koncerto pabaigoje klausytojai pakilo iš savo vietų ir ilgai plojo chorui stovėdami. Salėje netrūko ir garsaus švilpimo bei džiaugsmingų šūksnių – Šiaurės Amerikoje tai laikoma vienu nuoširdžiausių susižavėjimo ir palaikymo ženklų.
DAUGIAU LIEPOS 12 D. NUOTRAUKŲ – DU KONCERTAI
Kanada mums patiko ne tik dėl įspūdingų gamtos vaizdų, švarių miestų ar didingų krioklių. Mus sužavėjo ir žmonės – nuoširdūs, svetingi, puoselėjantys savo kultūrą ir labai vertinantys chorinę muziką. Torontas, Collingwood, Blue Mountain, Niagara – vietos, kuriose palikome dalelę savo širdies, sukaupėme prisiminimų visam gyvenimui ir, tikimės, dar ne kartą sugrįšime.
Liepos 13 d. Kartais mūsų klausia – o ką „Dagilėlis“ veikia tada, kai nekoncertuoja?
Jeigu trumpai – keliauja! Ši diena buvo puikus to pavyzdys. Rytas prasidėjo kaip įprastai: kėlimasis, pusryčiai, kambarių tvarkymas ir lagaminų pakavimas. Atsisveikinę su Torontu lagaminus palikome viešbutyje saugoti, dar spėjome pasivaikščioti po prekybos centrą, o popietę pradėjome naują savo kelionės etapą.
Atvykę į Toronto Pearson oro uostą registravome bagažą, tikrinome dokumentus, praėjome saugumo patikrą ir, kaip priklauso patyrusiems keliautojams, ištuštinome kišenes, nusisegėme diržus ir išbandėme metalo detektorius. Atrodė, kad viskas vyksta pagal planą, tačiau netrukus sužinojome, kad keičiasi mūsų vartai. Dar po kelių minučių paaiškėjo, kad naujieji vartai yra visai kitame oro uosto gale. Prasidėjo spartus žygis su kuprinėmis per oro uostą!
Lyg to būtų maža, netrukus gavome žinią, kad dėl techninių priežasčių mūsų skrydis šiek tiek vėluos. Laimei, po neilgo laukimo pagaliau įsėdome į lėktuvą ir pakilome link Solt Leik Sičio (Salt Lake City). Po beveik keturių su puse valandos skrydžio nusileidome JAV. Tiesa, kartu persikėlėme ir į kitą laiko juostą – dabar nuo Lietuvos mus skiria jau net devynios valandos.
Nors laikrodis rodė pirmą valandą nakties, mūsų diena dar nesibaigė. Reikėjo atsiimti lagaminus, sulaukti viešbučio transporto ir prisiregistruoti. Tik apie antrą valandą nakties pagaliau pasiekėme savo kambarius ir galėjome užmerkti akis.
Tačiau „Dagilėlio“ kelionė nestovi vietoje.
Liepos 14 d. Po kelių valandų miego vėl kėlėmės, pusryčiavome ir leidomės į dar vieną etapą – autobusu išvykome į Pocatello miestą Aidaho valstijoje.
Šį tekstą rašau dar važiuodamas autobusu. Iki tikslo liko maždaug 60 kilometrų, o priešakyje – nauji nuotykiai, koncertai, festivaliai ir pažintys Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Aidaho tarptautinis chorų festivalis (Idaho International Choral Festival) šiemet ypatingas tuo, kad po septynerių metų pertraukos į jo sceną sugrįžo Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“. Maloniai nustebome, kad organizatoriai mus puikiai prisimena ir nuoširdžiai džiaugiasi galėdami vėl išgirsti mūsų choro skambesį.
Smagu atvykti į festivalį ir prie Stephenso scenos ir atlikėjų menų centro (Stephens Performing Arts Center) pagrindinio įėjimo pamatyti plazdančią Lietuvos vėliavą. Gavę festivalio atributiką, „Dagilėlio“ choristai buvo paskirstyti priimančioms šeimoms, kurios artimiausiomis dienomis taps jų namais Aidaho valstijoje.
Aidaho tarptautinis chorų festivalis (Idaho International Choral Festival) jau daugelį metų suburia chorus iš įvairių pasaulio šalių. Festivalio tikslas – per muziką kurti draugystes tarp skirtingų kultūrų, o koncertuose, edukacinėse veiklose ir bendruose projektuose dalyvauja šimtai choristų iš įvairių pasaulio kampelių.
DAUGIAU LIEPOS 14 D. NUOTRAUKŲ – DAGILĖLIS JAV
Liepos 15 d. Nuo pat ryto iškeliavome į kalnus. Portneuf sveikatingumo centre (Portneuf Wellness Complex) vyko festivalio atidarymo ceremonija ir pirmasis susitikimas su kitais festivalio dalyviais. Choro meno vadovas Remigijus Adomaitis buvo pakviestas atsiimti festivalio padėką (Certificate of Appreciation). Vėliau visi chorai atliko po vieną kūrinį po atviru dangumi. Muzika, skambanti Aidaho kalnų apsuptyje, sukūrė ypatingą atmosferą ir tapo gražia festivalio pradžia.
Po nedidelės užkandžių pertraukos visi susirinkome prie keltuvo. Po tris susėdę kilome aukštyn į kalnus. Nuo viršūnės atsiveriantys vaizdai buvo kvapą gniaužiantys, tačiau smagiausia nuotykio dalis mūsų laukė dar priešakyje – žygis pėsčiomis žemyn. Tai buvo tikras išbandymas. Kaitri saulė, sausa žemė ir virš tako kylantys dulkių debesys, gausybė akmenų po kojomis, tačiau gera nuotaika niekur nedingo. Organizatoriai buvo pasirūpinę vandens stotelėmis, todėl galėjome atsigaivinti. Valanda kelio nuo kalno viršūnės iki papėdės tapo dar vienu nuotykiu, kuris neabejotinai išliks mūsų prisiminimuose.
DAUGIAU LIEPOS 15 D. NUOTRAUKŲ – Festivalio atidarymo koncertas kalnuose
Po žygio visi – šiek tiek įdegę, pavargę, bet labai laimingi – skubėjome į repeticiją Goransono rečitalių salėje (Goranson Recital Hall). Laikas prabėgo nepastebimai ir netrukus sulaukėme vakarinio koncerto pradžios.
Koncertą pradėjo choras iš Kinijos, o „Dagilėlis“ į sceną žengė antrasis. Vos tik pasirodėme scenoje, jautėme ypatingą publikos dėmesį. Po kiekvieno kūrinio aidėjo plojimai ir džiaugsmo šūksniai. Tačiau tik po koncerto supratome, kokį įspūdį paliko mūsų pasirodymas. Vienas iš festivalio organizatorių pasakojo, kad publikos reakcijas po „Dagilėlio“ programos girdėjo net būdamas lauke prie koncertų salės. Žinia apie mūsų chorą festivalyje pasklido nepaprastai greitai. Mums buvo pasakojama, kad į artimiausius „Dagilėlio“ koncertus ketina atvykti žmonės net iš tolimesnių miestų.
DAUGIAU LIEPOS 15 D. NUOTRAUKŲ – Koncertas Goransono rečitalių salėje
Tai girdėti buvo ne tik malonu. Tai buvo nuoširdus patvirtinimas, kad lietuviška chorinė muzika čia pasiekia žmonių širdis. Tokiomis akimirkomis dar stipriau pajuntame, kokia garbė atstovauti Lietuvai, savo miestui ir visai Lietuvos chorinei kultūrai.
Liepos 16 d. Šiandien Aidaho valstijos universitete (Idaho State University) vyko chorinės dirbtuvės (Choral Workshops). Jose visi festivalio choristai mokėsi bendrus kūrinius, kurie bus atliekami paskutinę festivalio dieną didžiajame baigiamajame koncerte.
Universiteto kieme taip pat vyko koncertas po atviru dangumi. Šiam pasirodymui „Dagilėlis“ pasirinko smagiausius ir publikos mėgstamus kūrinius. Vos tik nuskambėjo pirmieji garsai, ore pakilo daugybė telefonų – mus filmavo tiek žiūrovai, tiek kitų chorų dainininkai. Jaučiame, kad festivalyje „Dagilėlis“ sulaukia išskirtinio dėmesio. Mus kalbina ne tik žurnalistai, bet ir daugybė amerikiečių bei kitų šalių choristų. Jie domisi mūsų kelione, klausinėja apie Lietuvą, mūsų muziką ir chorinio dainavimo tradicijas. Daugelį žavi choristų susikaupimas, drausmė, pagarbus bendravimas ir nuoširdumas.
Po koncerto papietavome, žaidėme universiteto stadione ir mėgavomės saule. Tačiau netrukus dangus aptemo ir prasidėjo stipri liūtis. Spėjome pasislėpti universiteto pastatuose, o po vieno stipresnių žaibo išlydžių dalyje universiteto teritorijos dingo elektra. Mūsų laimei, repeticija vyko garsiajame Stephenso scenos ir atlikėjų menų centre (Stephens Performing Arts Center), kuriame elektra veikė be trikdžių, o autobusas jau laukė mūsų prie universiteto. Netrukus pasiekėme repeticijos vietą ir grįžome prie svarbiausio festivalio darbo – muzikos.
DAUGIAU LIEPOS 16 D. NUOTRAUKŲ – Koncertas Idaho universiteto kieme
Šį vakarą mūsų laukia dar vienas koncertas Džozefo ir Šeril Jensenų didžiojoje koncertų salėje (Joseph C. and Cheryl H. Jensen Grand Concert Hall), kurioje scena dalysimės su dar dviem chorais. Šiuo metu vyksta repeticija, o mes nekantriai laukiame naujo susitikimo su publika.
Vakarinis koncertas vyko Džozefo ir Šeril Jensenų didžiojoje koncertų salėje (Joseph C. and Cheryl H. Jensen Grand Concert Hall). Prieš mus pasirodė chorai iš JAV (Solt Leik Sičio kiniečių) ir Kazachstano, o jiems baigus koncertų salėje tvyrojusi atmosfera tarsi pasikeitė – į sceną žengė berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“.
Mūsų pasirodymas buvo emocionalus, susikaupęs ir itin artimas klausytojui. Kiekvienas kūrinys buvo pasakojamas ne tik balsais, bet ir širdimis. Jautėsi ypatingas ryšys tarp choristų, dirigento ir publikos. Chorui dirigavo meno vadovas Remigijus Adomaitis, o fortepijonu grojo koncertmeisterė Vitalija Bulzgienė, kurios jautrus ir išraiškingas akompanimentas tapo neatsiejama kiekvieno kūrinio dalimi.
Koncertą stebėjo ir ilgamečiai festivalio bičiuliai bei organizatoriai, jau ne kartą girdėję „Dagilėlio“ skambesį. Dar prieš koncertą sulaukėme daugybės šiltų žodžių apie choro profesionalumą, discipliną ir išskirtinę meninę kultūrą. Visada gera jausti, kad po daugelio metų žmonės mūsų nepamiršta ir laukia sugrįžtančių.
Taip, tai buvo dar vienas vakaras, kai publika „Dagilėliui“ plojo atsistojusi. Tačiau bene labiausiai žavi ne klausytojų ovacijos, o tai, kaip į jas reaguoja patys choristai. Nors salėje netyla plojimai ir džiaugsmo šūksniai, berniukai išlieka santūrūs. Jie stovi susikaupę, ramūs ir dėmesingi, laukdami dirigento mosto. Tik tuomet vieningai nusilenkia publikai ir, išlaikydami rimtį bei pagarbą klausytojui, palieka sceną.
Galbūt būtent tai ir yra viena gražiausių „Dagilėlio“ savybių – gebėjimas išlikti kukliam net tada, kai visa salė stovi ant kojų.
DAUGIAU LIEPOS 16 D. NUOTRAUKŲ – Koncertas Jensenų didžiojoje koncertų salėje
Liepos 17 d. Kitą dieną vėl koncertavome Džozefo ir Šeril Jensenų didžiojoje koncertų salėje. Festivalyje tai įprasta praktika – chorai koncertuoja ne tik publikai, bet ir vieni kitiems. Vieną dieną klausai kitų kolektyvų, kitą dieną jie klausosi tavęs. Taip visi dalyviai turi galimybę susipažinti su skirtingų šalių chorais, jų kultūra ir atliekama muzika.
Nors salėje vietų pakanka visiems norintiems, jau jautėsi, kad daugelis laukia choro iš Lietuvos. Šį kartą dar kartą parodėme, kad galime koncertuoti taip pat įtaigiai ir užtikrintai kaip ir pirmąjį vakarą. Publikos ovacijos atsistojus tapo geriausiu to patvirtinimu.
Ir mes vėl tai padarėme…
2026 m.:
2019 m.:
Tačiau festivalis – ne vien koncertai. Tądien spėjome apsilankyti ir viename didžiausių Pocatello boulingo centrų. Visą valandą „Dagilėliai“ demonstravo savo taiklumą ir azartą mėtydami rutulius į kėglius. Vieniems sekėsi geriau, kitiems teko kiek ilgiau prisijaukinti takelį, tačiau geros nuotaikos netrūko nė vienam.
O po vakarinio koncerto mūsų laukė dar viena staigmena – vakaronė baseine (Pool Party). Visi festivalio dalyviai buvo pakviesti į lauko vandens pramogų kompleksą. Čia netrūko vandens čiuožyklų, vandens krepšinio, sūkurinių vonių, plaukiojimo su pripučiamomis padangomis bei įvairių vandens atrakcionų. Ypač daug juoko sukėlė specialus tinklas virš vandens, į kurį įsikibę choristai bandė įveikti plūduriuojančių platformų trasą. Po intensyvios koncertinės dienos tai buvo puiki proga atsipalaiduoti ir dar geriau susipažinti su festivalio draugais iš įvairių pasaulio šalių.
DAUGIAU LIEPOS 17 D. NUOTRAUKŲ – Boulingas ir koncertas Jensenų didžiojoje koncertų salėje
Liepos 18 d. Šeštadienio rytą turėjome pusdienį laisvo laiko ir ruošėmės svarbiausiam festivalio renginiui – Gala koncertui. Tuo metu choristai aktyviai leido laiką su juos priėmusiomis šeimomis. Buvo labai malonu girdėti šeimų atsiliepimus apie mūsų berniukus. Priimantys tėvai žavėjosi jų kultūra, mandagumu, bendravimu, anglų kalbos žiniomis ir atsidavimu muzikai. Daugelis pabrėžė, kad „Dagilėlio“ choristai moka ne tik koncertuoti, bet ir atsakingai atstovauti savo šaliai.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad berniukai puikiai jaučiasi savarankiškai, tačiau prireikus visuomet įsiklauso į lydinčiųjų mokytojų, vadovo ir organizatorių nurodymus. Tokį atsakingą elgesį nuolat pastebi ir vertina tiek festivalio organizatoriai, tiek priimančios šeimos.
Gala koncerto programa buvo sudaryta taip, kad berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ pasirodytų paskutinis prieš visų chorų atliekamus bendrus kūrinius. Visi festivalio dalyviai pristatė geriausius savo repertuaro kūrinius, o mes atlikome publikos pamėgtą „Žemaičių plentą“ ir vieną populiariausių mūsų programos kūrinių – „Baba Yetu“ („Tėve mūsų“).
Visą koncertą buvo galima stebėti tiesiogiai internetu, todėl kiekvienas galėjo pats įsitikinti, kaip šiltai publika priima „Dagilėlį“ ir kaip nuoširdžiai klausytojai reaguoja į mūsų atliekamą muziką.
Koncerto pabaigoje chorų vadovams buvo įteiktos festivalio padėkos (Certificates of Appreciation). Kartu gavome ir simbolinį festivalio draugą – bulvytę „Spuddy Buddy“. Festivalio organizatoriai kviečia visus chorus pasiimti šį personažą į savo keliones, fotografuotis su juo įvairiose pasaulio vietose ir dalintis nuotraukomis. Taip siekiama parodyti, kad Aidaho tarptautinis chorų festivalis nesibaigia paskutiniu koncertu – jo draugystės, muzika ir idėjos toliau keliauja po pasaulį kartu su festivalio dalyviais.
DAUGIAU LIEPOS 18 D. NUOTRAUKŲ – Gala koncertas Jensenų didžiojoje koncertų salėje
Liepos 19 d. Nuo pat ryto „Dagilėlis“ dalyvavo šv. Mišiose. Vos nuskambėjus pirmiesiems kūriniams tapo aišku, kad ir šis pasirodymas klausytojams paliks didelį įspūdį. Po Mišių sulaukėme daugybės nuoširdžių atsiliepimų. Žmonės mus vadino „angelų choru“, kartojo, kad niekada gyvenime nėra girdėję nieko panašaus, ir dėkojo už patirtas emocijas.
Tokius žodžius girdėjome visą savaitę. Ir tai nepaprastai džiugina. Mes išsivešime prisiminimus apie festivalį, o šie žmonės dar ilgai savo širdyse nešiosis Lietuvą, lietuvišką dainą ir mūsų chorą. Jie pasakos draugams apie Lietuvos chorinę kultūrą, apie šalį, kurioje auga talentingi berniukai ir jaunuoliai, dainuojantys vadovaujami Remigijaus Adomaičio. Neatsitiktinai net festivalio organizatorius Gala koncerte kreipėsi į publiką sakydamas: „Įsiminkite šią pavardę – Adomaitis.“
Po Mišių visi festivalio choristai, jų šeimos ir organizatoriai susirinko į bendrą pikniką. Po vienu stogu susitiko žmonės iš įvairiausių pasaulio kampelių. Čia netrūko pokalbių, žaidimų, bendrų nuotraukų ir juoko. Vakaro pabaigoje daugelis net įsitraukė į smagius linijinius šokius.
DAUGIAU LIEPOS 19 D. NUOTRAUKŲ – Dalyvavimas Šv. Mišiose
Liepos 20 d. Ankstyvas rytas. Pusryčiai. Lagaminai jau sukrauti. Prieš akis mūsų laukia dar vienas nuotykis – išvykstame į Jeloustouno nacionalinį parką (Yellowstone National Park)!
Pirmoji mūsų stotelė buvo garsusis Senasis ištikimasis geizeris (Old Faithful Geyser).
Tai vienas žinomiausių pasaulio geizerių, kuris reguliariai išsiveržia jau daugybę metų ir kasdien sutraukia tūkstančius lankytojų. Prie šio gamtos stebuklo skambėjo ir lietuviška daina – kartu su festivalio talismanu Spuddy Buddy sudainavome „Kur giria žaliuoja“. Atrodo, kad tą akimirką mažytė Lietuvos dalelė persikėlė į pačią Jeloustouno širdį.
Vėliau mediniais takais leidomės pažinti geizerių laukų. Vienur kunkuliavo verdantis vanduo, kitur iš žemės veržėsi garai, o aplink atsiveriančios kalnų panoramos vertė vis iš naujo traukti fotoaparatus ir telefonus. Gamta čia atrodo tarsi iš kito pasaulio. Keliaudami per parką sutikome ne vieną jo gyventoją. Matėme bizonus, elnius, burundukus, virš mūsų sklandantį erelį ir kitus laukinius gyvūnus.
Kita mūsų stotelė buvo prie Jeloustouno ežero (Yellowstone Lake). Vaikščiodami mediniais takais grožėjomės ežero pakrantėmis, o visai netoli kranto galėjome pamatyti geoterminio aktyvumo zonas, kuriose žemė ir vanduo primena, kad po mūsų kojomis slypi viena aktyviausių vulkaninių sistemų pasaulyje. Žinoma, nepraleidome progos nusifotografuoti šioje išskirtinėje vietoje.
Dar vienas netikėtas nuotykis mūsų laukė visai netrukus. Sutikome kompozitorę, kuriančią dokumentinį filmą apie Jeloustouną. Ji paprašė mūsų sudainuoti, o „Dagilėlis“, kaip visada, mielai sutiko prisidėti prie šio nedidelio projekto. Tad gali būti, kad lietuviška daina netrukus suskambės ir būsimame pasakojime apie vieną garsiausių pasaulio nacionalinių parkų.
Prieš išvykdami dar sustojome prie Purvo geizerio (Mud Volcano Area / Mud Geyser). Čia žemė burbuliuoja, verda ir skleidžia stiprų sieros kvapą. Tačiau mūsų choristų tai nė kiek neišgąsdino – visi smalsiai tyrinėjo šią neįprastą gamtos laboratoriją po atviru dangumi.
Saulei leidžiantis leidomės atgal. Per sutemstantį Jeloustouną autobusu grįžome į Vakarų Jeloustouną (West Yellowstone), kur įsikūrėme viešbutyje. Diena buvo ilga, kupina nuostabių vaizdų ir netikėtų susitikimų.
DAUGIAU LIEPOS 20 D. NUOTRAUKŲ – Jeloustouno nacionaliniame parke
Liepos 21 d. vaizdingu maršrutu per Pocatello miestą ir prie turkio spalvos vandeniu garsėjančio Meškos ežero (Bear Lake) vykstame į Solt Leik Sitį… Lietuvėlės link. Prieš akis laukia dar viena diena, kupina įspūdingų kalnų panoramų.
Po įspūdingų dienų Aidaho valstijoje anksti ryte leidomės į kelionę Solt Leik Sičio (Salt Lake City) link. Šį kartą pasirinkome ne greičiausią, o vieną vaizdingiausių maršrutų. Pro autobuso langus mus lydėjo kalnai, kurių šlaitus nušviesdavo saulė, o debesų šešėliai nuolat keitė kraštovaizdį. Atrodė, lyg pati gamta kurtų nuolat besikeičiantį paveikslą.
Pakeliui sustojome prie garsiojo Meškos ežero (Bear Lake). Šis ežeras garsėja neįprasta turkio spalvos vandeniu, todėl dažnai vadinamas „Karibų jūra Uoliniuose kalnuose“. Ežeras susiformavo maždaug prieš 250 tūkstančių metų ir driekiasi per Aidaho bei Jutos valstijų sieną.
Pakeliui dar sustojome valstybiniame parke, kuriame ganėsi gausi bizonų banda. Didžiausią nuostabą sukėlė keli balti bizonai – vieni rečiausių gyvūnų Šiaurės Amerikoje. Sakoma, kad natūraliai baltas bizonas gimsta maždaug vienam iš kelių milijonų, todėl mums teko laimė išvysti tai, apie ką daugelis tik skaito knygose.
Kurį laiką važiavome tarp kalnų tarsi lenktyniaudami su audra, tačiau artėjant prie Solt Leik Sičio dangų nušvietė gausybė žaibų. Vieni švietė debesų viduje, kiti trenkė tiesiai į žemę. Liūtis buvo stipri, tačiau kelionė praėjo sklandžiai ir saugiai pasiekėme miestą.
Ypatingą padėką norime skirti Salt Lake Express autobuso vairuotojai Leah. Ji buvo nepaprastai maloni visos kelionės metu, domėjosi mūsų choru, dėkojo už dainas ir nuoširdžiai rūpinosi visais keleiviais. Vakare Leah netgi palaukė, kol visi „Dagilėliai“ ramiai pavalgys In-N-Out Burger kavinėje.
DAUGIAU LIEPOS 22 D. NUOTRAUKŲ – Meškos ežeras, baltasis bizonas
Liepos 22 d. Ankstyvas rytas. Dar vienas etapas mūsų ilgoje kelionėje namo. Keturi mikroautobusai iš viešbučio mus nugabeno į Solt Leik Sičio oro uostą. Čia prasidėjo ilga kelionė atgal į Europą. Mūsų laukia skrydis į Čikagą, iš ten – ilgas skrydis per Atlantą į Vokietiją, vėliau dar vienas skrydis į Latviją, o tuomet jau kelionė autobusu į Lietuvą.
Per šias savaites aplankėme Kanadą ir Jungtines Amerikos Valstijas, koncertavome prestižiniuose festivaliuose, susitikome su nuostabiais žmonėmis, pamatėme gamtos stebuklus ir patyrėme daugybę nepaprastų akimirkų.
Dabar mūsų laukia paskutiniai tūkstančiai kilometrų.
Laukite mūsų sugrįžtančių! 🙂
